Mirtis – gyvenimo neišvengiamybė, kurią mūsų protėviai priimdavo ir pasitikdavo ramiai, jai ruošdamiesi. Senovės lietuviai tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Manyta, kad mirus žmogui, dvasia niekur nedingsta – atsiskyrusi nuo kūno, ji lanko gyvuosius, bendrauja su jais. Dar ir dabar per didžiąsias šventes pagerbiame mirusiųjų atminimą pasimelsdami, lankydami kapus, palikdami jiems lėkštę prie Kūčių stalo.
Programos matu susipažinsite su mirusiųjų fotografavimo kultūra, gedulo papuošalais, mirusiųjų šarvojimo, laidojimo papročiais, gyvųjų ir mirusiųjų bendravimo būdais, liaudies prietarais – kokie ženklai įspėja apie artėjančią mirtį, ką galima ir ko negalima daryti žmogui mirus.
PRAŠYMAS: Laikykitės rimties – atvykstate į šermenis. Aprangos kodas – juoda spalva.
ĮSPĖJIMAS: Postmortem kambarys gali šokiruoti silpnų nervų lankytojus ir vaikus. Rekomenduojamas nuo 13 metų.